Mėsa mūsų racione: kokybė, saikas ir atsakomybė

Mėsa nuo seniausių laikų buvo neatsiejama žmogaus mitybos dalis. Ji aprūpina mus baltymais, geležimi, cinku ir kitomis būtinosiomis medžiagomis, kurios padeda palaikyti sveikatą ir energiją. Tačiau šiuolaikinėje visuomenėje vis dažniau keliamas klausimas – ar mes vartojame per daug mėsos, ar mūsų pasirinkimai yra tvarūs ir atsakingi? Atsiradus įvairioms nuomonėms apie mėsos vartojimo naudą bei žalą, vis svarbesniu tampa sąmoningas požiūris į mėsos kilmę, kokybę ir kiekį mūsų racione.

Mėsos vartojimas – „už“ ir „prieš“: kodėl atsirado skirtingos nuomonės ir kokį kelią rinktis?

Mėsos vartojimas pasaulyje kelia vis daugiau diskusijų. Vieni pabrėžia jos naudą – tai natūralus baltymų ir geležies šaltinis, kuris būtinas organizmo funkcijoms. Kiti ragina riboti ar net visiškai atsisakyti mėsos, argumentuodami etiniais, aplinkosauginiais ar sveikatos motyvais.

„Už“ mėsą pasisakantys teigia, kad ji suteikia žmogui visaverčius baltymus, kurių ne visada galima gauti iš augalinės kilmės produktų. Be to, gyvulinės kilmės geležis yra lengviau pasisavinama nei augalinė, o mėsoje esantys vitaminai B12 ir D itin svarbūs nervų sistemai bei imuninei funkcijai.

„Prieš“ mėsą pasisakantys pabrėžia, kad per didelis jos vartojimas, ypač perdirbtos mėsos produktų, gali didinti širdies ir kraujagyslių ligų, vėžio ar nutukimo riziką. Taip pat akcentuojamas gyvūnų gerovės ir aplinkosaugos aspektas – intensyvi gyvulininkystė prisideda prie klimato kaitos, didina šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį ir eikvoja daug gamtinių išteklių.

Tad koks kelias tinkamiausias? Atsakymas slypi saike ir sąmoningume. Mėsa neturi būti kasdienė mitybos ašis, tačiau visiškai jos atsisakyti taip pat nebūtina – svarbiausia, kokią mėsą ir kiekį jos pasirenkame suvartoti. Vartojant mažiau, bet kokybiškos mėsos iš vietinių Lietuvos ūkių, mes ne tik rūpinamės savo sveikata, bet ir palaikome tvaresnį ūkininkavimą bei prisidedame prie vietinės ekonomikos. Tai naudinga visiems – ir vartotojui, ir gamtai, ir ūkininkui.

Kas yra saikingas mėsos vartojimas?

Saikingas mėsos vartojimas reiškia subalansuotą požiūrį – nei perteklinį, nei visišką atsisakymą. Mitybos specialistai rekomenduoja vartoti mėsą 2–4 kartus per savaitę, renkantis liesesnes ir mažiau apdorotas rūšis. Tai padeda gauti reikalingų maistinių medžiagų, bet kartu neperkrauna organizmo riebalais ir cholesteroliu.

Svarbu ne tik kiekis, bet ir įvairovė – derėtų keisti skirtingų gyvulių ir paukščių mėsą, o bent kartą per savaitę rinktis žuvį ar augalinius baltymų šaltinius, tokius kaip ankštiniai ar tofu. Be to, mėsą patartina ruošti sveikatai palankiais būdais – virti, troškinti, kepti orkaitėje, vengiant deginimo ar per ilgo kepimo, nes taip susidaro kenksmingos medžiagos.

Saikingas vartojimas taip pat reiškia sąmoningą pasirinkimą – geriau suvalgyti mažesnę porciją aukštos kokybės, šviežios mėsos iš patikimų ūkių, nei dažnai vartoti pigius, perdirbtus gaminius. Tokia mityba yra sveikesnė, tvaresnė ir labiau atsakinga aplinkos atžvilgiu.

Kokią mėsą rekomenduojama vartoti ir kiek kartų per savaitę?

Sveikos mitybos specialistai rekomenduoja pirmenybę teikti liesai mėsai, tokiai kaip kalakutiena, vištiena ar triušiena. Jos turi mažiau sočiųjų riebalų ir cholesterolio, todėl tinka kasdieniam vartojimui – iki 3 kartų per savaitę.

Raudoną mėsą (jautieną, veršieną, ėrieną) geriau vartoti rečiau – 1–2 kartus per savaitę, nes nors ji vertinga ir yra geležies ir cinko šaltinis, jos perteklinis vartojimas siejamas su širdies ligų bei virškinimo sutrikimų rizika. Kiauliena ir perdirbti gaminiai (dešros, rūkytos mėsos produktai) turėtų būti valgomi dar rečiau – ne dažniau kaip kartą per savaitę.

Renkantis mėsą svarbu atkreipti dėmesį į jos kilmę ir kokybę – pirmenybę teikti šviežiai, vietinei, be hormonų ir antibiotikų augintų gyvulių mėsai. Mažesnis kiekis, bet kokybiškos, Lietuvoje užaugintos mėsos – tai sprendimas, kuris palaiko tvarią žemdirbystę, sumažina transporto taršą ir garantuoja šviežumą bei skaidrumą.

Mėsos rūšys ir jų vertingumas

Kiekviena mėsos rūšis pasižymi skirtinga maistine verte ir skoniu.

• Vištiena – viena populiariausių pasaulyje. Ji liesa, greitai paruošiama ir lengvai virškinama. Tinka visų amžiaus grupių žmonėms.
• Kalakutiena – dar liesesnė nei vištiena, turinti daugiau baltymų ir mažiau riebalų. Rekomenduojama širdies ir kraujagyslių ligų profilaktikai.
• Triušiena – itin švelni, lengvai virškinama mėsa, turinti mažai cholesterolio. Tinka vaikams, senjorams ir turintiems virškinimo problemų.
• Antiena – riebesnė, bet turtinga skonio ir maistinių medžiagų. Joje yra daug geležies, tačiau dėl riebalų kiekio ją geriau vartoti saikingai.
• Jautiena – vertingas baltymų ir geležies šaltinis, palaikantis kraujodarą. Tačiau reikėtų rinktis liesesnes dalis ir nevartoti per dažnai.
• Kiauliena – maistinga, tačiau gana riebi. Geriausia rinktis liesesnes dalis, tokias kaip nugarinė ar kumpis.
• Veršiena – švelni, lengvai virškinama ir turtinga mineralų. Puikiai tinka sveikai mitybai.
• Ėriena – aromatinga mėsa, turinti daug cinko ir geležies, tačiau dėl didesnio riebalų kiekio ją derėtų valgyti retai.
• Žvėriena (elniena, stirniena) – liesa, ekologiška, turtinga geležimi ir omega-3 rūgštimis. Puikus pasirinkimas tiems, kurie ieško natūralios, laukinės ir vertingos mėsos.

Įtraukiant šias rūšis į racioną, galima užtikrinti įvairovę ir visų būtinų maistinių medžiagų gavimą, neprarandant skonio įvairovės. O pasirinkus mėsą iš vietinių ūkių, prisidedama prie trumpesnės tiekimo grandinės, mažesnio CO₂ pėdsako ir tvarios gyvulininkystės skatinimo.

Kodėl kai kurie rekomenduoja nevartoti mėsos?

Mėsos nevartojimo priežastys gali būti trijų tipų – sveikatos, etinės ir aplinkosauginės.
Pirma, tyrimai rodo, kad per didelis raudonos ir perdirbtos mėsos vartojimas siejamas su didesne vėžio, širdies ligų bei diabeto rizika. Antra, vis daugiau žmonių renkasi vegetarišką ar veganišką mitybą dėl gyvūnų gerovės – jie nenori prisidėti prie gyvūnų kančios pramoniniuose ūkiuose. Trečia, aplinkosaugos aspektas: gyvulininkystė išskiria didelius metano kiekius, sunaudoja daug vandens ir žemės išteklių, todėl mažinant mėsos vartojimą galima prisidėti prie planetos išsaugojimo.

Vis dėlto, net jei nusprendžiama mėsos neatsisakyti, atsakingas ir tvarus vartojimas – mažesnės porcijos, kokybiškos, vietinės kilmės produktai ir įvairovė – leidžia pasiekti balansą tarp sveikatos, etikos ir gamtos apsaugos.

Mėsa – vertingas, tačiau ne būtinas kasdienis maistas. Jos vartojimas turi būti paremtas saiku, sąmoningumu ir atsakomybe. Svarbu žinoti, ką valgome, kiek ir kodėl. Renkantis mažiau, bet kokybiškos mėsos iš Lietuvos vietinių ūkių, mes ne tik stipriname savo sveikatą, bet ir prisidedame prie tvarios žemdirbystės bei šalies ekonomikos. Tokiu būdu mityba tampa ne tik sveika, bet ir prasminga – naudinga žmogui, gamtai ir bendruomenei.